Darius Balys apie išvyką į „EEDC“ 1 etapą

Kokios buvo problemos, kad negalėjai išvykti į Baltarusiją kartu su visa komanda?

Negalėjau išvykti kartu su komanda, nes tik penktadienį pirmą kartą užkūrėm „BMW“ variklį ir tik tada pastebėjom, kad turim bėdą su avariniu rėžimu. Mes jos tikėjomės, tačiau net neįtarėm, dėl ko jos galėjo atsirasti. Vakare susižymėjom visas galimas šios problemos priežastis, nors dėl jų irgi nebuvome tikri, laukėme ryto, kol gausime reikiamas dalis, nors vėl nežinojome ar jų pakaks. Dėl to nusprendėm, kad Timas su komanda išvažiuoja, o jeigu viskas bus gerai aš prie jų prisijungsiu ten. Ryte gavus dalis, jas įdiegus viskas susitvarkė tad pradėjome pasiruošimo kelionei darbus. Pastarieji trūko beveik 24 valandas. Kodėl? Todėl, kad ne visi agregatai veikė, pavyzdžiui aušinimo ventiliatorius išvis nerodė gyvybės ženklų, vėl paskubomis teko ieškoti kito.

Kaip sekėsi kelionė? Ar vykstant į renginį nenutiko kokių netikėtumų?

Kai iš garažo pajudėjome Baltarusijos link, atrodė, kad dabar viskas bus gerai, bet užteko nuvažiuoti vos 5 kilometrus ir supratau, kad taip nebus. Pametėme vieną ratą, akimirkai buvau išsigandęs, kad visą tiltą pamiršom prisukti. Ilgai netrukę degalinėje susitvarkėme ir su šia bėda. Užsipylėm pilną baką ir pirmyn!

Visą kelionę bandžiau perprasti šį savo naują kūrinį, turbo lagas man buvo didelė naujovė. Na bet čia tik lašas jūroje, kitų niuansų taip pat netrūko – nežmoniškas vairo lengvumas, pasijaučiau lyg sėdėčiau prie kompiuterio su prijungtu vairu („džoistiku“). Tuomet atrodė, kad galingumo automobilis turi pakankamai, na šiandien jau žinau, kad ten jo ne tiek ir daug, o galbūt net reiktų sakyti juokingai mažai (278 AG ir 360 nm).

Muitinę praslydom gan lengvai. Didžiausias sunkumas buvo miego stoka. Nes jau antra naktis iš eilės buvau visiškai nemiegojęs, kaip atsikėliau penktadienio rytą į darbą, tai taip iki sekmadienio ryto ir neradau laiko akių sumerkt. Na pakeliui buvau šiek tiek užsnūdęs prie vairo bet ir čia viskas susiklostė sėkmingai, buvo baisoka, bet susikaupiau ir šiaip ne taip atvažiavau į reikiamą vietą. 7 valandą buvome jau vietoje ir pradėjome po truputį žadinti kitus komandos narius, kurie tikrai dar nebuvo nusiteikę keltis.

Koks buvo pirmasis įspūdis pamačius savo varžovus? Papasakok apie treniruočių, kvalifikacijos ir porinių važiavimų eigą?

Žadėta 8’os valandos treniruotė kaip visada prasidėjo tik po dešimtos. Gailiuosi, kad atsisakiau bent porą valandų nusnūsti, na bet ką jau čia, užtat pamačiau visų dalyvių ir organizatorių nustebusius veidus, kad vis dėl to pavyko atvykti į varžybas. Beje pastarųjų buvau sutiktas labai draugiškai. Per tą laiką sprendėme likusius reikalus susijusius su mūsų naujai „iškeptais“ automobiliais, jų užtektinai turėjau ne tik aš, bet ir Timas.

Kadangi vakare nespėjom, tai prasidėjus rytinei treniruotei, mums buvo suteikta pirmumo teisė. Ne už ilgo prisijungė ir likusieji sportininkai. Treniruotė buvo gan neilga, o po jos sekė dar trumpesnis „briefingas“, kuris man dėl poilsio trūkumo pasirodė toks varginantis, suoliukas vos netapo mano lova.

Po pirmojo kvalifikacinio važiavimo nusiraminau, nes pamačiau, kad galiu susitvarkyti su savo nauju bolidu, o šansai patekti į sekantį raundą gan realūs. Kaip tikėjausi, viskas taip ir susiklostė, neatsimenu kelintas buvau rikiuotėje, bet kvalifikacijos barjerą perkopiau. Tiesa, kaip ir per treniruotes, taip ir prieš varžybas nerimą kėlė vairo stiprintuvas, jis man vis užvirdavo, o išbėgus skysčiui pradėdavo strigti vairas. Visgi ir su šia problema sugebėjau pasiekti finalą. Kovoje dėl pirmos vietos irgi sekėsi neblogai, bet organizatoriams paprašius pakartoti važiavimą jau pirmame posūkyje nusimovė vairo stiprintuvo šlanga ir vairas pasidarė toks sunkus, kad jo net nesugebėjau pasukti. Aš nesu iš tų, kurie nepasuka vairo be stiprintuvo, bet tuo metu tiesiog tai padaryti buvo neįmanoma. Nebeturėjau kitos išeities, kaip traukti rankinį ir stabdyti, priešingu atveju būčiau nulėkęs pas žiūrovus (greitis siekė 90 km/h). Įdomiausia, kad ir rankinis tada užstrigo ir kai jau atrodė, kad situacija vėl tapo kontroliuojama aš nebegalėjau pajudėti iš vietos. Na su ukrainiečiu Liman pagalba buvau išjudintas, jis šonu dar kartą atsitrenkė į mano „BMW“ galą.

Ar džiaugiesi užimta vieta galutinėje rikiuotėje?

Be abejo! Užimta antroji vieta mums buvo labai puikus įvertinimas už visą tą laiką, kurį žiemą praleidom garaže. Aš ir visas „drifter.lt“ kolektyvas pamatėm, kad tai ką sukūrėm – veikia.

Koks buvo įsimintiniausias varžybų momentas? Gal jų buvo keli?

Labiausiai man netikėta buvo kai dar per treniruotes, irgi pirmajame posūkyje, užstrigo rankinis. Kažkokiu būdu užsifiksavo fiksatorius, kuris skirtas, kai nori užtraukti rankinį stabdį, kaip stovėjimo. Tuomet visu greičiu atbulas įčiuožiau į blokus ir sudaužiau visą galą.

Ko mūsų čempionato organizatoriai galėtų pasimokyti? O gal atvirkščiai EEDC organizatoriams reikėtų kažko pasimokyti?

Apie organizatorius galiu pasakyti tik tiek, kad ten viskas tobula. Vėlavimų jokių nėra, komentatorius „superinis“, iškilus bet kokiai problemai, ji iš karto išsprendžiama. Viskas buvo surengta tikrai šauniai!

Gal norėtum ką nors pridurti pabaigai?

Na norėčiau pridurti, kad aš dar nugalėsiu ir tikrai ne vieną kartą. Taip pat dėkoju visiems „drifter.lt“ nariams, už visokeriopą pagalbą, taip pat noriu padėkoti Robkei už vargą prie mano „BMW“ kebulo, Dariui ir jo broliui Tomui už tai, kad užkūrė jau antrą mano projekto variklį. O ypač tai savo žmonai Aušrai už supratimą ir palaikymą. Na ir dar daugybei žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prie to prisidėjo.

Nuotraukos: Racing.by ir Vooltchiza