M. Kulvinskas – netikėtas 2012 m. „DDČ“ lyderis

Mūsų pašnekovas, Mantas Kulvinskas, visai neseniai Kėdainiuose laimėjo pirmąsias savo driftingo varžybas. Nenuostabu, kad panorome susipažinti su netikėtai „DDČ“ 2012 m. čempionato lyderiu tapusiu marijampoliečiu. Taigi žemiau pateikiamas jo pasakojimas apie tai, kaip Mantas susidomėjo driftingu, bei kas lėmė jo pergalę Daukšių aerodrome surengtose varžybose.

Taigi vieną kartą pabandžiau (red. past. – „driftinti“) ir nustot, deja, nebegaliu.

Slidinėti šonu pradėjau labai seniai. Žinoma visa tai vykdavo apsnigtose aikštelėse ir viena kartą kažkas užsiminė, jog yra toks sportas/šou. Žinoma norėjau pamatyti apie ką eina kalba ir pradėjau google‘int, youtube‘int ir gilintis į tai… Atėjus pavasariui ėmiau ieškoti tam tinkamo automobilio. Prie to prisidėjo ir „BMWFan“, kurie trečiadieniais prie „Siemens‘o“ demonstruodavo savo sugebėjimus. Taigi vieną kartą pabandžiau ir nustot, deja, nebegaliu.

Driftinti pradėjau, turbūt, prieš kokius 4 metus. Tuomet šioje scenoje dominavo daug toliau pažengę kauniečiai, tad tikslu tapo noras juos pavyti ir net aplenkti.

BMW pasirinkau, nes Vilniuje turėjau draugų, kurie važinėjo šios markės automobiliu ir apie juos daugiausiai žinojau. Mašina visados padėjo ruošti „Urvinis Racing“. Būtent šios įmonės atstovai pastūmėjo daryti turbininį BMW.

Praėjusiais metais turėjome labai daug bėdų su varikliu, ko pasekoje teko praleisti kelis etapus. Nusprendėme rimtai padirbėti ties „širdim“, bet taip, kad daugiau prie jos grįžti nebereikėtų. Visgi šios pažado išlaikyti nepavyko. Variklio skyriuje savo stebuklus atliko „Groundwirus“ komanda. Dabar agregatas išvysto virš 400 AG galią. Beje, kumelių jau ir vėl darosi per mažą, tad kitam sezonui vėl reikės pasukti galvą.

Atsiradus stipriems rėmėjams, UAB „Mantinga“, ir padedant puikiems draugams šiemet kardinaliai pakeitėm visą automobilį. Rėmėjų pagalba susidėjom homologuotą saugos įrangą, t.y. lankus, sportines sėdynes, diržus ir t.t. Visiškai persidarėm pakabą, kuri tapo reguliuojama, atsirado „coilai“, išsukimai, dideli stabdžiai.

Galiu išduoti paslaptį, kad 3 etape Kaune automobilis atrodys visiškai kitaip.

Galiu išduoti paslaptį, kad 3 etape Kaune automobilis atrodys visiškai kitaip. Pagaliau priėjo rankos ir prie išvaizdos. Tikiuosi spėsime viską paruošti!

Kalbant apie visą pasiruošimą, vienas niekaip to neįveikčiau nei finansine prasme, nei fizine, tad pasikartosiu ir dar kartą padėkosiu rėmėjui UAB „Mantinga“ bei draugams – „Urvinis Racing“,  „Steris“, „Groundwirus“, Andriuškai ir visiems kitiems prisidėjusiems prie automobilio ruošimo. Be jų tikrai nebūtų tokios technikos ir rezultatų. Beabejo didelis ačiū šeimai, kuri supranta ir palaiko bei kenčia pasiruošimo darbus namuose, kurie neretai trunka iki paryčių. O taip pat atsiprašau kaimynų už naktimis keliamą triukšmą.

Kėdainių tikrai nepamiršau, galbūt ne tiek dėl savo pirmosios pergalės driftingo varžybose, bet dėl labai, labai karšto savaitgalio“, – juokavo M. Kulvinskas. „Pravažiavus 3 – 4 kartus tampi visiškai peršlapęs prakaitu ir išlipęs iš mašinos jautiesi tartum pabuvęs duše. Tai labai vargino“, – tęsė jis.

Treniruotės praėjo gan sklandžiai. Tikėjausi didesnio greičio pirmame posūkyje, nes likus dviem savaitėm iki antro „DDČ“ etapo rengtoje treniruotėje mano asmeninis iniciacijos greičio rekordas siekė 165 km/val., o varžybų savaitgalį prie panašių skaičių nepriartėjau nei iš tolo.

Kvalifikacijoje irgi viskas buvo gerai. Šiek tiek nerimo kėlė taisyklė dėl kuoliukų numušimo. Teisėjai nusprendė, kad nuvertus kūgelį kvalifikacinis važiavimas įvertinamas 0 ir pats su tuo susidūriau savo antrojo bandymo metu. Galinio buferio „moldingu“ paliečiau vieną „fyškę“ ir jei ankstesnėse varžybose tai būtų buvęs didelis pliusas, šį kartą tai buvo didelis minusas. Bet visiems taisyklės vienodos ir prie jų reikia prisitaikyti.

Geriausią kvalifikacinį rezultatą pasiekiau paskutiniame važiavime. Stengiausi „žaisti“ saugiai, tad slydau kiek toliau nuo kūgelių. Atrankiniame etape likau penktas.

Poriniuose važiavimuose susitikau su 3 Latvijos atstovais. Pirmiausia su Eugenijum Sapuns, kurio „Mercedes-Benz 190 3.0 Lotec Turbo“ buvo ganėtinai lėtas. Pastarasis nesukėlė didelio pasipriešinimo, tad be didesnio vargo patekau į ketvirtfinalį.

„Top8“ raunde prie starto stojau su Arturu Michailovu, kuris vairuoja geltoną BMW E36. Stabiliai ir pakankamai greitai važiavęs latvis buvo rimtesnis varžovas, nei ankstesnis jo kolega, bet galiausiai įveikiau ir jį. Pirmiausia dėl mano išsitiesinimo persekiojant oponentą teisėjai liepė pakartoti važiavimus, tačiau jų metu Artūras išslydo iš trasos bei taip padovanojo man bilietą į pusfinalį.

Kuo toliau, tuo varžovai darėsi sunkesni. Kovoje dėl vietos finale teko varžytis prieš Eriką Ulassą su įspūdingai atrodančių BMW E30. Manau, kad mano pergalę prieš šį labai stiprų sportininką lėmė jo paties padaryta klaida. Starto metu Eriko automobilio ratai visuomet prasisukdavo ir tai man leido nuo jo atsiplėšti, o trasoje jam manęs pasivyti nebepavyko.

Labai džiaugiausi patekęs į finalą, tad buvo nebesvarbu kuo viskas pasibaigs. Galbūt prie to kažkiek prisidėjo ir iš proto varantis karštis.

Manau, jei „Efka“ būtų važiavęs naujomis ar bent gyvesnėmis padangomis, rezultatai, tikėtina, būtų buvę kiti.

Visgi prie starto linijos išriedėjau ir, kaip paaiškėjo vėliau, tapau antro „DDČ“ etapo Kėdainiuose nugalėtoju. Mano pergalę finale, tikriausiai, lėmė prastas Evaldo Kovalenkos pasirodymas. 2010 m. „drifto karalius“ startavo su beveik plikomis padangomis, tad nenuostabu, kad persekiodamas mane visiškai neturėjo sukibimo. Man važiuojant paskui jį matėsi, kad jo automobilio padangos visai sudilo ir viename iš posūkių Evaldas tiesiog išslydo iš trasos. Manau, jei „Efka“ būtų važiavęs naujomis ar bent gyvesnėmis padangomis, rezultatai, tikėtina, būtų buvę kiti.

Norėčiau didelį pliusą uždėti savo komandai, kuri atliko puikų darbą viso savaitgalio metu. Nekilo jokių problemų su technika, padangos buvo keičiamos operatyviai, o jei kas nutikdavo trasoje visuomet turėjau ryšį su „pit‘uose“ esančiais komandos draugais. AČIŪ jiems.