Kas yra „driftingas“? Iš kur jis atsirado?

„Drifting’as“ yra priskiriamas vairavimo technikai, kuomet vairuotojas per didelio pasukamumo dėka sukelia sukibimo trūkumą bei galinių ratų slydimą, o tuo pačiu kontroliuoja transporto priemonę ir įgyją didelį greitį posūkio išėjime. Kalbant apie automobilius, sakoma kad jis „driftina“, kai posūkio „apekso“ (posūkio „apeksas“ – tai taškas, kur automobilis yra arčiausiai vidinei posūkio dalei) atžvilgiu automobilio galinės dalies slydimo kampas yra didesnis nei priekinės. Tuo pačiu priekiniai ratai nukreipti į priešinga pusę nei atliekamas posūkis (pavyzdžiui, jei automobilis slysta kairėn, ratai susukti į dešinę pusę), o vairuotojas kontroliuoja šiuos faktorius.

Daugiau nei prieš 30 metų „driftingo“ sporto rūšis atsidaro populiarios lenktyniavimo technikos pavidale visų japoniškų gamyklinių automobilių čempionate („All Japan Touring Car Championship“). Moto-sporto legenda Kunimitsu Takahashi – šoninio slydimo technikos kūrėjas. 1970 metais jis buvo garbinamas, nes į posūkio „apeksą“ pastarasis atlėkdavo dideliu greičiu, patį posūki praslysdavo šonu ir taip neprarasdavo greičio posūkio išėjime. K. T. Šios technikos dėka laimėjo keletą čempionatų, o fanai mėgavosi įspūdingais svylančių padangų sukeliamais dūmų kamuoliais.

Keiichi Tsuchiya (žinomas kaip „Dorikin“ / Drifto Karalius) susidomėjo Takahashio driftinigo technika. Tsuchiya pradėjo tobulinti savo „driftingo“ įgūdžius slidinėdamas vingiuotais Japonijos kalnų keliais ir gan greitai gavo lenktynininkų bendruomenės pripažinimą. 1987 metais keletas populiarių automobilių žurnalų ir „auto-tuning’o“ garažų sutiko išleisti filmuką apie Tsuchiyo vairavimo įgūdžius. Ne už ilgo išleistas „Pluspy“ filmas tapo tikru hitu ir įkvėpė daugelį šių laikų profesionalių „driftingo“ lenktyninkų. 1988 metais kartu su „Option“ žurnalo įkūrėju ir vyriausiuoju redaktoriumi Daijiro Inada jis surengė vieną pirmų renginių skirtų specialiai šiam sportui, jis buvo pavadintas „D1 Grand Prix“ vardu. Jis taip pat praslydo kiekvieną Japonijos „Tsukuba“ žiedo posūkį.

Vienas anksčiausių „dirfto“ čempionatų už Japonijos ribų, 1996 metais įvyko „Willow Springs“ lenktynių trasoje, Kalifornijoje, JAV. Šį renginį taip pat surengė anksčiau minėtas Inada. Nuo to laiko „driftingas“ tiesiog sprogo į milžiniško populiarumo automobilių sporto rūšį Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Europoje. Vienas pirmųjų Europos čempionatų įvyko 2002 metais. „OPT“ drifto klubas čempionatą pavadino „D1UK” vardu, kuris vėliau tapo „Autoglym Drift Championship“.

„Driftingas“ peraugo į konkurencingą sporto rūšį, kur lenktynininkai vairuodami galu, o kartais ir keturiais ratais, varomas mašinas stengiasi iškovoti kuo daugiau taškų, kuriuos teisėjai skiria atsižvelgdami į keletą faktorių.

Šiai dienai egzistuoja net keletas aukščiausio lygio varžybų, tokių kaip „D1 Grand Prix“ – Japonijos čempionatas, Malaizijos ir Australijos čempionatai, „Pro-drift“ – Europos, „BDC“ – Didžiosios Britanijos, „URC“ („United Racers Club“) – Bangladešo, „SUPERDRIFT“ – Italijos, „Formula-D“ – Jungtinių Amerikos Valstijų, „King of Europe“ – Europos, „Drift Mania“ – Kanados ir „NZ Drift Series“ – Naujosios Zelandijos.

Visų šių šalių lenktynininkai galima sakyti jog buvo įkvėpti pionierių iš Japonijos. Jų profesionalumo lygis leidžia kontroliuoti automobilio slydimą ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą (priklausomai nuo posūkio ilgio), o neretai net apjungti keletą posūkių iš eilės. Visgi labiausiai patyrusius tarptautinės scenos sportininkus galima pamatysi besivaržančius prestižiškiausioje „Formula D“ lygoje.

Teisėjavimas tokio tipo varžybose remiasi linija, kampu, greičiu ir pasirodymo žiūrovams faktoriumi. Kalbant apie liniją, ją dažniausiai renginio pradžioje nustato patys teisėjai ir lenktynininkai turi įveikti kaip įmanoma tiksliau. Pasirodymo žiūrovams faktorius taip pat remiasi keliais elementais, tokiais kaip sukeliamų dūmų kiekiu, kaip arti sienos slysta automobilis, ir minios reakcija. Kampas – kampas, kuriuo automobilis išima posūkį. Na, o greitis dažniausiai traktuojamas kaip įėjimo į posūkį greitis, greitis pačiame posūkyje ir išėjime, kuo greičiau – tuo geriau.

Vertinama dažniausiai nedidelėje trasos atkarpoje, kur apjungiami keli posūkiai ir yra geriausias matomumas. Žinoma trasos dalis negali būti per siaura, kitaip ji nėra tinkama „driftinimui“. Likusi trasos dalis yra nereikšminta, tiksliau ji nėra vertinama, tačiau lenktynininkai joje gali kontroliuoti reikiamą padangų temperatūrą ar užsiimti tinkamesnę poziciją norint kuo geriau įvažiuoti į pirmąjį posūkį. Poriniuose važiavimuose, pirmaujantis lenktynininkas dažnai pirmajame posūkyje atlieka apgaulingus judesius siekdamas išprovokuoti varžovo (persekiojančio vairuotojo) klaidą.

Kaip ir kitose moto/auto sporto varžybose renginiai skirstomi į dvi dalis – kvalifikacijos/treniruočių sesiją, ir finalinę sesiją. Kvalifikacijos metu, kuri vadinama „Tansou“ (lt. k. – greitasis važiavimas), kiekvienas „drifteris“ individualiai įveikia trasą siekdamas kuo aukštesnio teisėjų (kurie nebūtinai teisėjaus ir finalinę sesiją) įvertinimo, bei teisės varžytis tarp 16 geriausių.

Finalinėje sesijoje lenktynininkai varžosi poromis, toks važiavimas vadinamas „Tsuiso“ (lt. k. „persekiojimo varžybomis“). Dalyviai suporuojami priklausomai nuo pasirodymo kvalifikacijoje, pirmą vietą lentelėje užimantis sportininkas varžosi su šešioliktos vietos savininku ir t.t. Kiekviename susitikime lenktynininkai važiuoja du kartus, pradžioje vienas atlieka persekiojančio vaidmenį, po to kitas. Po šio etapo lieka aštuoni dalyviai, vėliau – keturi, du, kurie iš varžosi finale. Poriniuose važiavimuose dar dėmesys kreipiamas į žemiau pateiktus dalykus:

  • Bėgančio vairuotojo aplenkimas „driftinant“ beveik visada reiškia pergalę.
  • Bėgančio vairuotojo aplenkimas „nedriftinant“ skaitosi pralaimėjimu.
  • Visiškas automobilio kontrolės praradimas (kai atliekamas suktukas) skaitosi pralaimėjimu, nebent varžovas atlieka tokia pat klaidą.
  • Atsiplėšimas nuo persekiojančio lenktynininko padidina šansus laimėti.
  • Kuo mažesnis atstumas tarp automobilių būnant persekiojančio vaidmenyje, padidina šansus laimėti.

Būna tokių atvejų, kai teisėjai negali išaiškinti poros nugalėtojo (dėl nuomonių skirtumo, arba labai artimos kovos, arba minia prieštarauja teisėjų sprendimui). Tuomet organizatoriai turi teisę prašyti pakartotino važiavimo. Pakartojimai gali tęstis iki kol bus aiškiai matomas nugalėtojas. Ne išimtis – techniniai gedimai. Jeigu dėl automobilio gedimo vienas iš poros lenktynininkų negali varžytis, jo oponentas vis vien privalo įveikti trasą (atliekamas demonstracinis važiavimas).

Žinoma kiekvienos šalies čempionate vertinimai gali būti įvairūs. Pavyzdžiui Australijos varžybose, poriniuose važiavimuose vertinamas persekiojančio lenktynininko gebėjimas atkartoti bėgančio varžovo pasirodymą.